Instagram story viewer> @cerkauskyte> Posts

Giedrė

@cerkauskyte

62

posts

1.2K

followers

678

following

POSTS STORIES REELS TAGGED

Download All

"Saraja, tau nereikia laikyti pasaulio. Leisk jam tekėti per tave. Tada jis tavęs nesugriaus."Dar prieš kelias naktis begulėdama saugumo lizde, labai labai daug intensyviai rašiau. Nespėjau su mintimis, tad gaudžiau kas apčiuopiama. Eilinį kartą man pakuždėjo, jog šio pasaulio vienas stipresnių variklių - struktūra. Dažnu atveju ji tokia geniali, jog mes pamirštame joje begyvenantys, kai užsinorime pabūti laisvais paukščiais.Lygiai tokia pati struktūrizuota ir geniali kelionė buvo šie 3 kineziterapijos studijų metai. Tik šydas, užsimovęs <mokslo> rūbą, mane vedė per visiškai kitus procesus. Pirmasis lygiagretus žingsnis - patikrinimas, kiek iš tikrųjų šio kelio noriu ir esu tam pasiruošusi.Surūkius ultimatumo pypkę, su išpučiamais dūmais pradėjau nykti kartu su jais ore. Sutikau giltinę, kuri lydėjo mane ir vis įmesdavo į žmonių servisus, kartais partizanų, kartais robotų, bet visados dėl to pačio tikslo - pagydyti ir eiti tolyn.Slankstelis po slankstelio statėsi naujieji griaučiai. Lygiagrečiai studijose pradėjau mokytis anatomiją, lygiai tokią pat reikėjo iš naujo mokytis gyvenime.Pirmas bandymas - ne prisvilęs, o išblyškęs, sausino aplink visą kas gyva. Ir kas gera - Ir kas bloga.Vėl ir vėl nuo griaučių viską stačiau, bet vis sukrisdavau į tuos pačius šipulius, kol kartą supratau, kad tik susikibus už rankų išeis viską peržengti.Kūną raižė praeitis, kurioje daug laiko praleidau engdama savą kūną. Bet rėžis po rėžio darėsi aiškiau, jog visgi žiūrint iš tolimesnės perspektyvos aiškiai matosi loginis žemėlapis ir tolimesnis takas. Kiekviena žaizda galų galiausiai virto perlu. Jų buvo tiek daug, jog tapo įmanoma tiesiog plūduriuoti vandenyje neskęstant.Viskas taip dinamiškai, stipriai, intensyviai lydėsi-statėsi-kilo, jog visos medžiagos tapo vienu stipru metalu, kuris tapo mano sėkmės talismanu, pas kurį užklystu iki šiol. Pas jį užeidama žinau, jog kiekvienas noras bus išpildytas.Paskutiniais metais giltinė grįžo, o su ja grįžo senojo klausimo atsakymas "prie ko tie robotai"?!Atsakymas atėjo materialiu kūnu ir apipavidalino visą šią kelionę, kurios kelią man jau rodė pačioje pradžioje. by @cerkauskyte

157

17

25 days ago

Tikiu, jog kiekvienas sportas/fizinė praktika savyje yra užkodavusi specifines charakterio savybes, kurios geba sukurti vis naują personažą viduje.Gimnastika mane padarė lanksčią ne tik kūne, bet ir gyvenime. Dėl jos galiu sukordinuoti ne tik kūną ir skriejantį aukštai kamuolį, bet ir kelias veiklas vienu metu gyvenime. Dėl jos galiu prisitaikyti kūną įvairiai išlankstant ir judant, bet tuo pačiu galiu pernelyg prisitaikyti ir gyvenimo situacijose. Pajaučiau, kad be jėgos ir tvirtesnio charakterio, šios savybės man dažniau pradėjo trukdyti nei padėti.Tuomet, laimei, kelyje atsirado Muay Thai.Tiek, kiek jau teko garbė praktikuoti, neradau geresnės charakterio mokyklos nei čia. Kai įsimeti į situaciją, kurioje privalai save atstovėti - ir jokio kito kelio nėra. Geresnės meditacijos mokyklos apart šios dar irgi neradau. Privalai būti čia ir dabar, nes tik užsisvajosi ir bus ate. O kaskart išeinu su mintimi - pykti, kad gavai į galvą gali tik ant savęs, nes pati neapsigynei - lygiai kaip ir gyvenime. Ačiū už galimybę patirti šią dvasią @vilniusmuaythai_hooked Ačiū už įamžinimą @denisvejas by @cerkauskyte

100

3

6 months ago

Šiais metais grįžus į Lietuvą tiesiu taikymu važiavau į Velnio duobę - tuomet tai buvo tik stiprus impulsas kūne - "privalau ten nuvažiuoti" - be jokios gilesnės logikos. Ji atėjo su laiku.Kai viskas ramu - mėgstu save ten įmesti. Niekad negrįžtu tuščiomis.Pabuvojau rojuje, pabuvojau pragareIr su Dievu ir su Velniu būt patikoAčiū JiemsAčiū SauAčiū Jums by @cerkauskyte

103

3

7 months ago

Ir staiga atsikeli nuo griežiamo metalo spengimo, kuris atsirado nuo staigaus traukinio stabdymo. Pagaliau! Pagaliau! kažkoks garsas sugebėjo pažadinti ir supratai, jog jau kurį laiką važiuoji ne tuo traukiniu. Turėjai nuojautą, kad ne į jį lipti reikėjo, bet stotelėje sušalti vienai atrodė neverta. Susitarei su savimi, kad pasišildysi ir išlipsi kitoje stotelėje, bet ji praskriejo kai užmigai kietu miegu. Laikas bėgo, o pagaliau prabudus atrodė, jog jau visą amžinybę traukinyje, kartais susimąstei, gal jame ir gimei? Atrodė, jog niekada nevaikščiojai ant žemėsAtrodė, jog niekada neįkvėpei gryno oroAtrodė, jog niekada saulė nešildė odos Visus šiuos pojūčius iš atsiminimų iškratė traukinio dardėjimas ir ūžesys.Išlipti iš traukinio ir grįžti per visas praleistas stoteles jau darosi brangu, bet kaskart suabejojus ir neišlipus, kelionė atgal darosi vis brangesnė. Na, bet tokia kaina.Grįžtu namo by @cerkauskyte

86

10

a year ago

Vis dažniau sutinku žmonių, kurie švenčia du gimtadienius:Pirmas - oficialaus atėjimo į čiaAntras - atsidūrus taip arti mirties, jog atgimsta iš naujo.O taip ir įvyksta, kai eini ne ten kur turėtum. Gyvenimas įšgąsdina pasikviesdamas mirties siluetą, nes tik jos akivaizdoje mes sau bent trumpam nustojam meluoti.Mirties akistatoje gavau pasiūlymą - baimę išmainyti į masažus. Nedvejodama sutikau ir gavau nuostabiausią įrankį, kurio niekad nebūčiau sugalvojusi pritaikyti savam gyvenime.Vakar švenčiau pirmąjį masažų gimtadienį ir antrąjį asmeninį gimtadienį.Per šiuos intensyvius metus dar tik dabar realiai pradedu suvokti kokią stiprią dovaną gavau.Visgi, kam dar meluoti neišeina - kūnui.Tą pajaučiau beplaukiodama raumenų upėse.Jaučiasi ir visa atsakomybė nešama ant pečiųJaučiasi ir kiek visko nepaleidžiam iš glėbio pradėjus augti kalnams mentėseJaučiasi ir kiek kartais trūksta lankstumo situacijose Viską kūnas išduodaTai tapo naujuoju mano bendravimo būdu, kuris atfiltravo gyvenimą ir gydo mane pačiąAčiū atėjusiemsAčiū ateinantiemsAčiū dar tik brandinantiems mintį ateitiEsu begalinai dėkinga by @cerkauskyte

127

15

a year ago

Begyvendama čia daug laiko praleidau stebėdama vandenį ir mąsčiau, kaip jis nuolatos prisitaiko išgyventi:- kaip jis daužosi į pakrantes bandydamas išmesti į krantą ko nebereikia- kaip jis išgaruoja norėdamas pasitraukti iš deginančios aplinkos- kaip jis pavirsta į ledą ir save išlaikydamas kenčia tamsą ir šaltį- kaip jis užverda ir keičia visus jį paliečiančius- kaip jis pasikviečia žaibo ir griaustinio kompaniją ir išsirėkia, krenta, transformuojasi.Ir dėl nieko neatsiklausia, niekam nepraneša - tiesiog ima ir daro viską ką jam reikia. Lygiai kaip ir mes patys sudaryti didžiąja dalim vandens, bet dažnai norėdami tapti ledo luitais mes imam ir išgaruojam.Gimsdami įgyjam pripildytą vandens indą ir pakeliui vis ištaškom, kartais surandam šulinių kur jo pasipildyti, o kartais nei vieno nesuradę pamatom paskutinį belikusį lašą inde ir jau esančią tiesią liniją ekrane.Ieškojau įkvėpimo ir atsakymo kur tie šuliniai gali būt pasislėpę, jog pati galėčiau juos pasistatyti ir turėti šalia.Sutikau kelis 100+mečius, kurie iki vieno šalia savęs buvo pasistatę du šulinius: 1. Smalsumo šulinys2. Gyvenimo čia ir dabar šulinysŠiuos šulinius jie naudoja iki šiol ir dar net nežada jų apleisti. Jiem leidus, pasivogiu idėją ir statysiu tokius pat šulinius per amžius. by @cerkauskyte

106

0

a year ago

Šiuo gyvenimo epizodu kūne paradoksaliai jaučiu labai daug energijos, jaučiuosi stipri, bet lygiai tuo pačiu momentu jaučiu daug keistų skausmų, o su keliais jų susipažįstu tik pirmą kartą. Nebijau skausmo kai žinau jo priežastį, o kai nežinau - judu. Bandau prieiti prie skausmo, apžiūrėti jį per skirtingus judesius.Kai skausmas pasako, jog jis čia dėl įtampos - tada pradedu kratytis ir tiesiogiai/netiesiogiai numesti nuo savęs mažus smėlio grūdelius, į kuriuos žiurint atskirai - kaip ir nieko, bet jei jų susikaupė jau grupelė - diskomfortas.Linkiu dažniau pasikratyt ir pasitaškyt. Ta atatrankos jėga puikiai atsijoja ko nereikia 🪩 by @cerkauskyte

131

2

2 years ago

Paskutinės metų dienos man yra šventos ir labai rimtai kasmet peržvelgiu ir reflektuoju save ir visus įvykius.Berašydama sėdžiu ir mane stingdo toks stiprus šaltis. Taip stipriai, jog jau siekia visus mano kaulus, atrodo, jau kiaurai veria mane. Kai šaltis sėdi šalia dažnai prisimenu kadaise man pasakytus žodžius - kodėl šaltyje ieškai šilumos? Jos čia niekada nerasi. Suteik šansą šalčiui pažinti jį patį. Suteik šansą šaltyje pažinti save pačią.Ir tai nebūtinai apie šaltį. Linkiu sau kitais metais mažiau ieškoti to, ko nėra, o dažniau atsimerkti ir pamatyti kas sėdi šalia manęs. Viskas, ko iš tikrųjų reikia, visada yra ranka pasiekiama. by @cerkauskyte

84

3

2 years ago

Renginiuose gyvenu jau kelerius metus. Vis patirdama šventės gimdymo ir mirties procesą jau žinau - jos turi galią numesti žmonių kaukes. Kad ir kaip kasdienybėje mokėtum meluoti ir apsimetinėti, jei nemoki džiaugtis gyvenimu ir savimi - joks renginys ar nusipirkta pakili atmosfera nepajėgs sukurti laimės pojūčio. Džiaugiuosi, jog nusišypsojo laimė intensyviai mokytis atskirti pliką tiesą, nuo paauksuoto apsimetėlio būtent šventimo formoje, kuri tokia kompleksiška. Dideli kiekiai emocijų, daug pastangų, daug jaudulio, bet vienas vienintelis tikslas - šis vakaras. Įsitraukia netgi ir nuo stalo paimtas įrankis, kuris gali pasufleruoti ir trumpam atverti svečio būseną. Jau antrą sezoną stebiu, kaip ta pati erdvė, besiauginanti savą autentišką sielą, kartu su savimi turi tokį stiprų magnetą mylintiems ir mylimiems žmonėms, kuriems kiekviena diena kaip šventė. Gera būti čia, ačiū @vynvytis_studio by @cerkauskyte

122

1

2 years ago

Dažnai savęs klausiu kas svarbiau - galva ar kaklas?Galvą pamesti lengva.Kaklo pamesti neįmanoma.Kaklas gali nebent susirakinti ir sustingti ties kokia nors viena kryptimi, kuri ves tik į rojų arba tik į pražūtį - be jokių kompromisų.Ačiū kaklui, kad nepraranda lankstumo ir vis prisitaiko prie galvos dinamiškumo -Ačiū galvai, kad ji laisva ir mėgsta karts nuo karto pabėgti, nes grįžta visad turtingesnė. by @cerkauskyte

92

1

2 years ago

Skraidant kasdienybės padangėse ateina laikas, kai sparnai pavargsta ir jėgų nuslopimas parbloškia žemyn - Į purvąĮ mėšląĮ dumbląKuo daugiau malies - tuo giliau grimztiKuo daugiau malies - tuo greičiau pavargstiRamus buvimas masėj ir tamsoj visad išformuoja perlus, kurių žibėjimas ir švytėjimas atėjus tinkamam laikui pakeri didžiąsias penkiapirštes jėgas, kurios iškelia tave iš pačių giliausių vietųTačiau perlai nesiformuoja, kai neleidi sau būti purve, tamsioj ir atokioj landynėjAtskiraiRamiaiNesiblaškantGyvenant perlų daugėja, jie vis greičiau padeda išnirti ir įkvėpti, bet lygiai taip pat, nekokybiškas perlų formavimas sukuria iliuziją, kad jie visad padės išnirti be didesnių pačio pastangųNekokybiški perlai formuojasi tuomet, kai skolinies perlų kūrimo formulę iš kitų. Iš pradžių atrodo džiaugies, nes sutaupai laiko, tačiau tie perlai pritaikyti kito kūno kilimui, ne tavojoTokie perlai visados nepastebimai grąžins ten, kur viskas prasidėjoTam, kad surastum saveTam, kad suprastum kodėl by @cerkauskyte

192

11

2 years ago

Kūnas pasiūlė mums bendrystę ir prieglobstį, tačiau taip pat davė ir raktą nuo jo gebėti atsirakinti ir pabėgti kai pasidaro sunku. Kai reikia išbūti, pralaukti, iškentėti - įmanoma atsiriboti nuo kūno ir saugiau pralaukti užsidarius galvoje. Tačiau galvos kambarys pavojingas. Jame daug metalų, daug magnetų, kurie nejučia gali ištraukti rankoje laikomą raktą, jį susiurbti ir pasisavinti. Tuomet kelią atgal gali būt sunku rasti, nes durys šiame kambaryje dažnai užsitrenkia.Džiaugiuosi, jog esu palaiminta patirtimis, kurios treniruoja šį gebėjimą vis laisviau vaikščioti kūno koridoriais. Dėl kurių šaltis, diskomfortas, skausmas ar monstrai nebekelia baimės. by @cerkauskyte

163

2

2 years ago